šiltas rudeniavimas

juodi paukščiai danguje rytą
besielektrinantys plaukai
ir nesugebėjimas ryte pašokti iš lovos suskambėjus žadintuvui akivaizdžiai rodo rudenį.

pasišaipyti smagu, ane?

Aš rudeniui duodu kitą vardą - tik jam išreikšti reiktų sugalvoti naują kalbą.

Todėl neduosiu.

užteks vėjo ir lietaus mišinio.

kalbėk

Pasakyk man, kodėl šokinėjant nuo laiptų pasidaro linksma?
Pasakyk man, kodėl spardomi akmenėliai juokiasi?
Pasakyk man, kodėl vėjas nepaliauja šnabždėti tokių linksmų frazių?
Pasakyk man, kodėl išgirdus savo vardą nenoriu atsisukti?
Pasakyk man, kodėl troleibusus vairuoja moterys, o prie maximos kasų geriau dirba vyrai?


Pasakyk man, kvaily!

vėjas durniuoja su rudeniu

Apsnūdau ir aptingau.
Nebeskubu niekur, o slampinėju. Užsidarinėju tyloje su daug daug kreivų raudonų durų.

Iš mėgstamos veiklos beliko tik pianino klaviatūra - knyga užkišta stalčiuje. Smegenys atrofuojasi nuo tingėjimo ir nepripažįsta veiklos.

Pašonėse dar nemurma priekaištai.

Tik maži, ir patys nenaudingiausi dalykai mane džiugina. Kaupiam atsargas žiemai. Kaupiu.

Šaunūs dalykai visuomet baigiasi

- priešingu atveju jie nebūtų šaunūs.

knyga rašoma.
kiekvienam kambary vis kita muzika.
aplinkos jutimai sutrikę.
viena ausis nepaliaujamai kankinama.
tingėjimas baigia pakvaišti.
pirštai paskaudę nuo pianino klavišų.
o kompas prigrūstas begale natų.
laužu kvepiantys rūbai kvepina kambarį.
gryno oro prisiminimai verčia nusišypsoti.

svarbiausia ir apmaudžiausia - vasara jau į galą.

Ir vėl vėl vėl aguonos

Pakelėm pakelėm
vieškelio kalvom
linguoja linguoja
raudono atlaso skiautės

gaudo ir gaudo
kerintys gabalėliai
šaukia ir šaukia
lakstantį vasaros vėją

pakelėm pakelėm
linguoja linguoja
gaudo ir gaudo
šaukia ir šaukia

Aguonos

Ir kas gi daugiau mane išjudins, jei ne Alina O.? Niekas daugiau, matyt.
Koncertas buvo neralus, nepaisant beprotiško karščio. Nuostabu klausyti. Kitaip tariant - nėra žodžių.

..letat, letat..
..nes dieną, kai tu gimei lijo, lijo, lijo..
..leteli oblaka..

viskas skamba. viskas kartu.

Akį glosto banguojantys aguonų laukai, vėjas tyliai migdo, pro ausis praplaukia traukinio švilpukas. Saulė svaiginčiai šypsosi ir bando mane aptėkšti karštu variu. Šoku nuo debesies ant žolės stiebo - pasiekiu žalią pianiną po liepa. Bitės išskrenda iš stygų su kiekvienų garsu. bet mano pirštai iškelti įdangų, todėl pažaliavęs pianinas klavišus sėkmingai spaudo pats.

Uždarumas žudo

Pasiklysti ir dėl to apsidžiaugti
Gera tik su tavim.
Bjauriame mieste į aklus paukščius pažiūrėti
Gera tik su tavim.
Taip, tik su tavim.

O kai tavęs nėra
Paklydimai pasidaro be šanso
Sugrįžt į bjaurų miestą,
Kuriame tie patys akli paukščiai
Tyčiojasi iš manęs.

[Nauja pabaiga
Vėl staugia urve -
Nepatenkinti žvėrys

Tik detalių krūva,
Kaukianti tyla -
Vėl ruduo išsipildė.
Jurga]


Išvada: vienintelė mano meilė yra ruduo.

mano namas

Paskutinis Pakvietimas

Ūlvingro geležtė švytuoja į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę... O lūpos nepaliauja šnibždėti: "Dinkit iš čia įsibrovėliai Prakeiktieji". Nors aš pati patekau čia slapčia, bet bent jau vedama kilnių tikslų. O jie? Ec, geriau nė negalvot.
Tačiau kuo daugiau jų nužudau, tuo daugiau plūsta pro išgraužtas angas lubose.
Į mano mintis įnirtingai skerbiasi beviltiškumas ir, tarsi to būtų maža, Karališkieji rubinai odiniame maišelyje pradeda murmėti ir kaisti.
Jaučiu, jog teks atsisveikinti su tokia širdžiai miela vieta ir pasikliovus sveiku protu skristi. Bent jau taip jie manęs nepasieks. Tie žemės Šliužai Prakeiktieji.

Bet pirmiau pasemiu vandens iš dubens ir užgesinu žvakes. Tik tokiu būdu jie negaus ugnies. Antraip supleškėtų visas vienuolynas. Ausis pasiekia Pilkųjų keliamas aidas labirinte. Laiku suskubo! Žinau, kad jie bėga milžinišku greičiu. Tačiau manęs neaplenks niekas - nei Nariuotakojai Šliužai Prakeiktieji, nei Pilkieji Bebalsiai. Aš įsibėgėju, ir vis dar Ūlvingru sklaidydama
Prakeiktuosius iškrapštau iš odmaišio vieną Karališkąjį rubiną ir sviedžiu į šventovės vidurį. Jis pakimba ore viską
nušviesdamas raudona blyškia šviesa. Karališkieji rubinai - kvietimas į pasitarimą Požemiuose.
Visi to vengia, todėl ypatingai stengiasi neprisileisti Skraidančiųjų.
Stengiasi, tačiau niekam nepavyksta. Pasislėpti nuo Skraidančiųjų yra neįmanoma
ir nors visi tai žino, vilčių nepraranda. Kvailiai, kitaip ir nepavadinsi.
Be to, rubinų šviesa žudo Šliužus Prakeiktuosius.

Klaikus mirties spiegimas nuaidi labirinto koridoriais išguldydamas nespėjusius užsidėti pirštinių vienuolius. Aš savųjų niekuomet nenusiimu. Mano manymu gana kvaila mirti nuo garso. Tuo labiau, kad mirtis tą garsą ir sukelia.
Skrisdama už nugaros palieku skylėtą vienuolyną ant kalno jūroje, ir žmogų, kuris už 18 parų atvyks į pasitarimą. Žmogų, kuris ką tik prabudo, nes jis beveik visą laiką miega. Jį pažadina tik mirtes klyksmas. O man pavyko jį pažadinti.
Rubinai pritariamai dainuoja odiniame maišelyje, man skriejant palei vandenį. Pažvelgiu į juodą dangų ir eilinį kartą pasiilgstu mėnulio. Jau 48 -a naktis jo nematyt. Dėl to ir kviečiamas pasitarimas. Dėl to ir gerai, kad Skraidantieji mato tamsoje.